Kibab

Sakoma, kad dviejų žmonių meilė gali nuversti ir kalnus. Jai nėra lygių. Du mylintys žmonės gali eiti per pasaulį nebijodami nieko. Nesantaika, karas, mirtis... niekas iš jų neprivers išsiskirti tų, kurie stipriai ir nuoširdžiai myli vienas kitą. Meilė tokia stipri, kad jos dėka susikuria nauja gyvybė. Nuostabi, nepakartojama ir daug ką žadanti. Tokios meilės dėka pasaulį išvydo ir Theo. Vienoje iš Budapešto ligoninių, vieną saulėtą ir šiltą vasaros rytą gimęs ir iš kart tiek motinos, tiek tėvo širdį pavergęs berniukas iš kart buvo pavadintas Theodoro vardu. Vaikis nebuvo pirmagimis. Keli metai prieš jį pasaulį išvydo vyresnioji sesuo - tėvo mergaitė. Ilgaplaukė tamsiaakė iš kart pavergdavo kiekvieno žmogaus širdį, tačiau pasauly pasirodžius Theo, ji sulaukė konkurencijos. Mažas ir savimi negalintis pasirūpinti berniukas pareikalavo viso tėvų ir aplinkinių dėmesio. Sesuo buvo nustumta į šalį. Ironiška, tačiau to paties kraujo žmogus buvo visiška Theo priešingybė. Ji buvo tikras gerumo įsikūnijimas, kuri ir pati noriai rūpinosi savo broliuku. Jos širdis buvo tokia didelė, kad joje galėjo tilpti ko ne visi. Bėgant metams ir Theodorui panašėjant į tai, koks jis yra dabar, sesers širdis vis vien buvo jam atvira.
Tėvas kopė verslo laiptais vis aukštyn ir aukštyn. Kūręs savo svajonių Olimpą jis nesustojo nė akimirkai, prie jo prisidėjo ir motina. Tiesa, pastaroji stengdavosi kuo dažniau būti su vaikais, o tėvas - priešingai. Iš pradžių didžiąją laisvą laiko dalį praleisdamas su Theo seserimi ir tuo, jis pamažu nusigręžė, bet kaltinti dėl jo nebuvo galima. Viskas vardan vaikų gerovės. Viskas vardan imperijos, kuri po kurio laiko atiteks vaikams.
Metai bėgo ir gyvenimas pamažu keitėsi.